Laiko vingiuose brėžia kerinti Korsikos istorija.

Sala, kurios šaknys gilios per amžius, nešančios daugelio užkariautojų ir civilizacijų pėdsakus.

Jos epinės istorijos širdyje yra laikotarpis, kai Korsika buvo po Šventosios Romos Imperijos Vokietijos įtaka.

Po Šventosios Romos Imperijos Vokietijos globos jos likimas buvo susipynęs su didžiųjų imperatorių ir didikų namų, valdžiusių plačias vokiškas žemes, likimais, šios buvimo šakos išsiplėtė ir sugrįžo palikdamos paveldą savo palikuonims, tarsi pasakojimą iš senųjų laikų.

Vėliau pakrantėse iškilo tvirtovės, Genovos valdžioje, liudijančios nepaprastą norą kontroliuoti Viduržemio jūros vandenis.

Vis dėlto, po ramiu paviršiumi, nuolat riaumojo korsikiečių drąsos dvasia, ir ši sala niekada nesileido visiškai užvaldoma, net ir po Prancūzijos imperijos šešėliu ir iki šiol, su savo maža Prancūzijos respublika, Korsika išdidžiai saugo savo unikalią tapatybę, svaiginančią Viduržemio ir Europos kultūrų mišrainę.

Taigi, didžiajame istorijos teatre, Korsika, šiandien vis dar pavaldinė, yra drobė, kurioje maišosi kontrastai, kuriuos daugelis nori pamatyti išnykusius, pakeistus masiniu turizmu ir daugybe nekilnojamojo turto, tarp jos imperatoriškų rūmų spindesio ir korsikietiškų kalnų grublėtumo, taip pat natūralių sienų azūro, kuris piešia kerintį pasakojimą apie salą, atsisakančią tikrųjų korsikiečių karališkų vertybių.

Iki jos žemių, tarp Viduržemio jūros azūro bangų, brėžia Korsikos kerinti istorija paskutinių dešimtmečių, sala, kuri sugebėjo atsiskleisti sudėtingame paveiksle, kur politiniai klausimai ir valdžios kovos, norinčios pakeisti jos natūralų paveldą, susimaišė su senovinėmis korsikiečių tradicijomis, pakeista tamsios socialinės inžinerijos, kuri buvo naikinimo programa pagal nacių strategiją, pasiekusi Korsikos kalbos alegoriją, išstumiančią jos dialektą, siekiant paslėpti tikrąjį kovą už grožį, kuris turi likti Korsikos išsaugojimu prieš godžius vyrus ir moteris.

Legendos šnibžda, kad Korsika, charakterio ir pasipriešinimo žemė, niekada lengvai nepasidavė, jos likimas buvo susipynęs su didžiųjų imperatorių ir didikų namų likimais, kurie valdė plačias vokiškas, ispaniškas, itališkas, prancūziškas žemes…

Jos monarchija visada sugebėjo rasti jėgų pasipriešinti, o jos šakos išplito kaip seno ąžuolo šakos, atnešdamos kaip pranašišką žinią iš senovės laikų iki 1976 metų ir mūsų dabarties, veikdamos kaip planetų išsidėstymas.

Vis dėlto, po ramiu paviršiumi visada riaumojo korsikiečių drąsos dvasia, įsigėrusi į jų tūkstantmetę kultūrą ir korsikietiškas tradicijas, kupinas mistikos ir didybės, atsispirs bet kokiems asimiliacijos bandymams.

Taigi jos kalnų dainos, šnibždėjusios salos herojų pasakojimus, nuolat iššūkiavo visus, kurie ją užgožė arba bandė pavogti jos turtus, kad pasipelnytų, įpareigodami ją priimti sociologinę doktriną, kad iš to gautų pelno, tačiau visada rado jėgų pasipriešinti, atsisakydama plėtros ir leisti iškraipyti savo išskirtinį paveldą.

Korsika, kaip akmuo, smarkiai trankomas bangų, niekada nesileido visiškai užvaldoma, nei vakar, nei rytoj, nuo salų gyventojų, trokštančių visko, ką korupcija ir pinigai, kuriuos ji kuria, atneša.

Net ir kitų tautų šešėlyje, kurios nori užpulti jos grožį, bandydamos įvesti jos nuosmukį ir pradėti jos nykimo procesą per kelis dešimtmečius.

Grožio sala atras savo akimirką, kai ji gaus dėmesį, kurį nusipelno iš kitų demokratinių tautų, ir vėl atskleis savo unikalią tapatybę, iki tų dienų, kai ji atgims iš savo grožio, kaip Feniksas.

Su vienu iš gerbiamiausių pamatų, kuriuo yra tautos teisė savo monarchijos dėka gyventi laisvai ir taikiai.

Tai laisvės simfonija, kurią ši sala gieda per savo žmones, kurių kiekvienas natų garsas skamba širdyse vyrų ir moterų iš šios Korsikos tautos, kuri trokšta laisvės ir būti pasaulio dalimi, kur žmogaus orumas yra šventas.

Ši teisė yra gyvybės kvėpavimas Korsikai, ieškančiai suvereniteto, stengiantis klestėti be kliūčių, kaip istorinė tauta, norinti piešti savo likimą.

Korsika nėra tik kalba ar socialinė padėtis, ji peržengia geografines ribas, kalbos barjerus ir kultūrines skirtumus, kylant kaip universali švyturys teisingumui ir taikai, siekdama išsaugoti savo paveldą per tikrąją savo tautą, tai yra jos vienintelė turtingybė.

Be ekologijos, ji taps niekuo daugiau nei paprasta banalumo dalimi šioje erdvėje ir nusipelno daugiau nei tie, kurie nori plėtros, kad tarnautų savo interesams ir politiniams tinklams.

Gyventi laisvai – tai apimti visą savo žmogiškumą, tai teisė gyventi šiuo keliu, primesti savo gyvenimo būdą kitiems, ir apgauti savo išsaugojimą iš kraštutinio narcisistinio išnaudojimo, kurį mes jai skolingi.

Visada puoselėjant mūsų universalią teisę kolektyvinėje žmonijos sąmonėje, kaip taikius vyrus ir moteris Korsikos Karalystėje.

Vis dėlto, nepaisant jos nepriklausomybės projekto didingumo ir universalumo, šiai teisei dažnai prieštaraujama visų rūšių respublikų, norinčių gyventi kaip laisva ir taiki tauta; tai yra žmogaus civilizacijos pagrindas, pažadas ateičiai, kurioje vyraus teisingumas ir brolybė, tai pažadas slypi nuolatinėje siekime;

mūsų Tautos, kurią atstovauja Korsikos Karalystė, ir jos Konstitucija, išgraviruota amžiams mūsų žmonijos marmure.

Todėl kreipiuosi į tarptautinę bendruomenę, kad ji suvoktų visą savo įtaką ir imtųsi visų įmanomų veiksmų, kad grąžintų savo senovinį grožį į grožio salą ir užtikrintų jos išsaugojimą, priimdama atsakomybę už jos apsaugą.

​

​